• Peticija dėl tariamo nuosavybės teisės pažeidimo paskelbta nepriimtina

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) 2018 m. balandžio 17 d. nutarimu byloje Marozaitė prieš Lietuvą (Nr. 52524/13) pripažino pareiškėjos peticiją nepriimtina.

       

      Šioje byloje pareiškėja skundėsi dėl apribotų galimybių paveldėti jos senelės tariamai privatizuotą žemės sklypą dar 1992 m. po jai priklausančiu gyvenamosios paskirties statiniu. Po to, kai pareiškėjos senelė mirė 2009 m., pareiškėja, būdama senelės teisių perėmėja, kreipėsi į valstybės institucijas, prašydama pateikti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą patvirtinančius dokumentus. Valstybės institucijoms nepateikus tokių dokumentų, pareiškėja kreipėsi į nacionalinius teismus, prašydama patvirtinti juridinį faktą dėl ginčo sklypo privatizavimo. Nacionaliniai teismai atmetė pareiškėjos prašymus.

       

      Šioje byloje pareiškėja teigė, kad jai negalint paveldėti senelės nuosavybės teise turėtą žemės sklypą, buvo pažeistas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga). Be to, ji neturėjo veiksmingos teisinės gynybos priemonės Konvencijos 13 straipsnio požiūriu.

       

      Teismas priminė savo praktiką, kad nuosavybė Pirmojo protokolo 1 straipsnio požiūriu apima tokį turtą, kurio atžvilgiu asmuo gali tvirtinti turintis „teisėtą lūkestį“ veiksmingai naudotis nuosavybės teise.  Teisėtas lūkestis turi būti konkretesnis nei tiesiog viltis ir turi būti pagrįstas teisės nuostatomis, pavyzdžiui, teismo sprendimu (žr. Béláné Nagy prieš Vengriją, Nr. 53080/13, § 75). Todėl pirmiausiai nacionalinės institucijos turi taikyti vidaus teisę – Teismo vaidmuo yra užtikrinti, kad nacionalinių teismų sprendimai nebūtų šališki ar kitaip akivaizdžiai nepagrįsti (Topallaj prieš Albaniją, Nr. 32913/03, § 89).

       

      Teismas konstatavo, kad pareiškėjos senelė neatliko visų veiksmų, reikalaujamų pagal Lietuvos teisę, siekiant pabaigti žemės sklypo privatizavimo procesą – buvo sumokėta rubliais nurodyta suma, bet neatlikta sandorio teisinė registracija. Tai buvo konstatuota ir nacionalinių teismų pareiškėjos inicijuotose bylose. Todėl Teismas patvirtinto Lietuvos teismų išvadą, kad pareiškėjos senelė niekada netapo ginčo žemės sklypo savininke, o pareiškėjos skundo reikalavimai neatitinka „nuosavybės“ kriterijaus Pirmojo protokolo 1 straipsnio požiūriu.

       

      Pareiškėjos skundai pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį ir Konvencijos 13 straipsnį pripažinti nepriimtinais ratione materiae Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies pagrindu.

    Atgal