• Peticija dėl tariamo policijos spaudimo siekiant išgauti pareiškėjos prisipažinimą dėl padarytos nusikalstamos veikos paskelbta aiškiai nepagrįsta

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) 2017 m. birželio 27 d. priėmė nutarimą byloje Šarkienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 51760/10), kuriuo paskelbė peticiją aiškiai nepagrįsta nurodęs, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog atsisakydama savo teisės į teisinį atstovavimą pirmą kartą pareiškėją apklausiant kaip įtariamąją, ji buvo suklaidinta, jos atžvilgiu taikyta prievarta arba kad ji nesuprato savo veiksmų pasekmių. Pareiškėja Raisa Šarkienė, remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 ir 3 (c) dalimis, skundėsi, kad nacionaliniai teismai, nuteisdami ją už mobiliuoju telefonu išsiųstą grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kadangi pareiškėjos kaltė buvo grindžiama jos prisipažinimu nedalyvaujant advokatui. Pareiškėjos teigimu, policijos pareigūnai privertė ją atsisakyti advokato ir prisipažinti įvykdžius nusikalstamą veiką, kurios, pareiškėjos teigimu, ji nepadarė.

       

      Remdamasis savo kitose bylose suformuotais principais, Teismas priminė, kad nei Konvencijos 6 straipsnio raidė, nei dvasia neleidžia asmeniui atsisakyti jos ar jo laisvos valios, aiškiai ar numanomai, į teisingo bylos nagrinėjimo garantijas. Tai taip pat taikoma teisei į teisinę pagalbą. Teismo nuomone, Konvencijos taikymo tikslais atsisakymas galioja tik, jei jis savanoriškas, nedviprasmiškai išreikštas ir pagrįstas būtiniausiomis garantijomis, atitinkančiomis jo svarbą. Sprendimas atsisakyti teisės turi būti ne tik savanoriškas, bet ir priimtas žinant visas jo pasekmes.

       

      Atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes, Teismas pirmiausia pastebėjo, kad 2008 m. liepos 10 d. pareiškėjai buvo oficialiai įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame buvo nurodytos jos procesinės teisės, be to, pareiškėja jį pati pasirašė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nei nacionaliniuose teismuose, nei Teisme netvirtino, kad ji buvo netinkamai informuota apie savo teisę į advokatą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pasirašytas atsisakymas buvo aiškus, nedviprasmiškas ir atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus. Be to, Teismas pastebėjo, kad apskritai aplinkybės, kuriomis pareiškėja pasirašė atsisakymą, savaime nekelia abejonių dėl pareiškėjos laisvos valios, taip pat neatrodo, kad pasirašydama atsisakymą pareiškėja buvo ypač pažeidžiamoje padėtyje.

       

      Teismas pastebėjo, kad nagrinėdami pareiškėjos baudžiamąją bylą nacionaliniai teismai atmetė jos argumentus, jog policijos pareigūnai privertė ją atsisakyti savo teisės į advokatą. Be to, pareiškėjos patikimumas kėlė abejonių dėl to, kad proceso metu ji keletą kartų keitė savo įvykių versiją ir galiausiai pateikė versiją, kurios nebuvo galima patvirtinti „jokiais įrodymais“. Išnagrinėjęs jam pateiktą medžiagą, Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja pateikė tik abstrakčius ir neaiškius kaltinimus apie policijos pareigūnų „nurodymus ir įtikinėjimą“, nenurodydama jokių konkrečių detalių dėl tariamų grasinimų ar kitokio žodinio spaudimo, kai tuo tarpu trys pareigūnai davė nuoseklius parodymus, kurie paneigė kaltinimus dėl bet kokio spaudimo. Esant šioms aplinkybėms Teismas sutiko su nacionalinių teismų pateiktu vertinimu ir nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog atsisakydama savo teisės į teisinį atstovavimą pirmą kartą pareiškėją apklausiant kaip įtariamąją, ji buvo suklaidinta, jos atžvilgiu taikyta prievarta arba kad ji nesuprato savo veiksmų pasekmių. Pripažinęs šiuos kaltinimus nepagrįstais, Teismas taip pat nematė pagrindo abejoti pareiškėjos baudžiamojo proceso teisingumu vertinant jį kaip visumą. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, Teismas atmetė pareiškėjos skundą pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 (a) ir 4 dalis kaip aiškiai nepagrįstą.

       

      Teismo nutarimas byloje Šarkienė prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal