• Peticija dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisinį tikrumą paskelbta nepriimtina

    • 2019 m. sausio 29 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas arba EŽTT) priėmė nutarimą byloje Šulija prieš Lietuvą (peticijos Nr. 76618/16), kuriuo atmetė pareiškėjo skundą dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisinį tikrumą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalį kaip aiškiai nepagrįstą.

       

      Pareiškėjas A. šulija kreipėsi į Teismą, skųsdamasis, kad jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisinį tikrumą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį buvo pažeista, kai antrą kartą dėl pakartotinio turinio Sodininkų bendrijos visuotinio narių susirinkimo sprendimų pradėtame civiliniame procese nacionaliniai teismai neatsižvelgė į ankstesniame teismo procese tarp tų pačių šalių priimtą sprendimą ir skirtingai išsprendė bylą, panaikindami galutinį, res judicata galią turintį teismo sprendimą ir jame nustatytus faktus.

       

      Nagrinėdamas bylą iš esmės, Teismas pirmiausia pabrėžė teisinio tikrumo principo, kuris suponuoja ir res judicata principo laikymąsi, svarbą, nurodydamas, kad nė viena šalių neturi teisės siekti galutinio ir įsigaliojusio teismo sprendimo peržiūros vien tam, kad byla būtų išnagrinėta iš naujo. Aukštesnio teismo galios atnaujinti procesą turi apsiriboti teisės taikymo klaidų taisymu, tačiau ne nauja bylos peržiūra iš esmės. Proceso atnaujinimas neturėtų būti paslėpta apeliacija. Vien dviejų skirtingų nuomonių buvimas dėl tam tikro klausimo nėra pakankamas pagrindas atnaujinti procesą. Teismas pažymėjo, kad visose teisinėse sistemose sprendimų res judicata galia ribojama ad personam ir materialinei taikymo sričiai.

       

      Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors abu civiliniai procesai tarp tų pačių šalių – sodininkų bendrijos ir pareiškėjo, ginčijami sodininkų bendrijos visuotinio narių susirinkimo sprendimai buvo priimti skirtingu laiku. Be to, nors pirmasis civilinis procesas buvo susijęs tik su bendrijos valdybos pirmininko kuro ir telefono išlaidų kompensavimu, antrasis civilinis procesas buvo susijęs tiek su bendrijos valdybos pirmininko, tiek bendrijos buhalterio išlaidų kompensavimu bei kitais pareiškėjo iškeltais klausimais, t. y. dėl S.S. ir M.A. sudarytų sandorių ir pareiškėjo prašymo, kad S.S. ir M.A. nurodytas sumas grąžintų į bendrijos biudžetą. Pirmajame civiliniame procese teismo pateikti motyvai buvo labai glausti, o antrajame civiliniame procese išdėstyti motyvai buvo daug platesni ir apėmė išsamią sodininkų bendrijos funkcijų ir galimybės kompensuoti valdybos narių patirtas išlaidas analizę. Nors ir pripažindamas nacionalinėje teisėje ir praktikoje įtvirtinto res judicata principo svarbą, Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad abu civiliniai procesai buvo susiję su tomis pačiomis teisinėmis aplinkybėmis, taigi ir tais pačiais teisiniais santykiais, kurie buvo esminiai sprendžiant ginčą. Todėl Teismas pritarė Vyriausybės nuomonei, kad abu civiliniai ieškiniai nebuvo identiški.

       

      Teismas atkreipė dėmesį, kad pirmame procese 2011 m. teismo priimtas sprendimas nebuvo panaikintas. Antrame civiliniame procese nustatyta, kad draudimas atlyginti sodininkų bendrijos valdybos pirmininko išlaidas nebuvo absoliutus ir neužkirto kelio ateityje persvarstyti kompensavimo klausimą. Teismas pažymėjo, kad, pirmajame procese teismas sprendimą priėmė remdamasis vien pareiškėjo pateiktais argumentais ir savo išvadas teismas grindė formaliu įrodymų vertinimu. Tuo tarpu antrajame civiliniame procese nacionaliniai teismai nagrinėjo principus, kuriais grindžiamas sodininkų bendrijos egzistavimas bei sodininkų bendrijos veiklos pobūdis, ir nusprendė, kad teismas pirmajame procese priimtu sprendimu ginčo iš esmės nesprendė.

       

      Pabrėždamas subsidiarų Teismo vaidmenį, EŽTT nurodė, kad nėra pagrindo nukrypti nuo Vilniaus apygardos teismo išvadų, jog sodininkų bendrijos sprendimas kompensuoti tam tikras savo valdybos pirmininko ir buhalterio išlaidas buvo pagrįstas, be to, minėtas teismas jas padarė tiesiogiai susipažinęs su bylos faktais ir remdamasis nacionaline teise. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį yra aiškiai nepagrįstas ir todėl jį atmetė.

       

      Teismo nutarimas byloje Šulija prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal