• Peticija dėl teisės į teisingą teismą ir privataus gyvenimo gerbimo pripažinta nepriimtina dėl nepanaudotų vidaus teisinės gynybos priemonių

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) 2017 m. rugsėjo 14 d. paskelbė nutarimą pareiškėjos J. Kužmarskienės byloje (Nr. 54467/12), pripažindamas pareiškėjos peticiją nepriimtina.

       

      Savo peticijoje pareiškėja, remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir 13 straipsniu (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę), skundėsi, kad nacionaliniai teismai, pripažinę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisijos (toliau – CMEK) sprendimą pripažinti ją netinkama tarnybai dėl per mažo ūgio Šiaulių tardymo izoliatoriuje psichologo pareigose neteisėtu ir bylą nutraukę kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme, užkirto pareiškėjai kelią kreiptis į teismą dėl žalos, patirtos dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, atlyginimo. Taip pat pareiškėja skundėsi pagal Konvencijos 8 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) kartu ir atskirai su Konvencijos 14 straipsniu (diskriminacijos uždraudimas), kad priimant į darbą ji buvo diskriminuojama dėl ūgio.

       

      Pirmiausiai Teismas priminė savo praktiką, taikant Konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą panaudoti visas valstybės vidaus teisinės gynybos priemones, prieš teikiant peticiją Teismui. Pasak Teismo, minėta nuostata reikalauja, kad asmuo turėtų galimybę panaudoti teisinės gynybos priemonę, atitinkančią veiksmingumo, tinkamumo ir prieinamumo reikalavimus (žr., pavyzdžiui, Sofri ir kiti prieš Italiją, Nr. 37235/97). Bet kuriuo atveju priemonės veiksmingumas  Konvencijos 13 straipsnio (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) prasme neturi būti siejamas su pareiškėjui palankia bylos baigtimi. Veiksmingumas turi būti užtikrintas praktiškai ir įtvirtintas teisėje, siekiant užkirsti kelią tariamam pažeidimui ar tinkamą galimybę atitaisyti pažeidimu padarytą žalą (žr., pavyzdžiui, Kudła prieš Lenkiją, Nr. 30210/96, § 157–158). Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad Vyriausybė turi pagrįsti, jog tariamai nepanaudota vidaus teisinės gynybos priemonė aktualiu laikotarpiu buvo teoriškai ir praktiškai veiksminga, prieinama, galinti užtikrinti galimybę atitaisyti žalą dėl pareiškėjo skundų bei perspektyvi. Jei Vyriausybė įrodo šias aplinkybes, pareiškėjui kyla pareiga pagrįsti, kad aptariama teisinės gynybos priemonė buvo panaudota ar dėl tam tikrų priežasčių ji yra netinkama ar neveiksminga, ar buvo kitų ypatingų aplinkybių, atleidžiančių pareiškėją nuo reikalavimo panaudoti aptariamą teisinės gynybos priemonę (žr., pavyzdžiui, Vukelič prieš Juodkalniją, Nr. 58258/09, § 81). Teismas taip pat priminė, kad vien abejonė dėl tam tikros teisinės gynybos priemonės perspektyvumo, kai ši priemonė nėra akivaizdžiai beprasmiška, nėra pagrįstas motyvas tokia priemone nepasinaudoti (žr., pavyzdžiui, Kane prieš Kiprą, Nr. 33655/06). 

       

      Nagrinėjamos bylos kontekste Teismas pirmiausiai atkreipė dėmesį į Vyriausybės pateiktus argumentus, kad pareiškėjai nesutikus su CMEK padaryta išvada, ji turėjo galimybę kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pagrindu dėl nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, apimančių ir CMEK ekspertų atliekamus sveikatos patikrinimus. Teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos teisės matyti, jog medicinos eksperto tiriamas asmuo turėjo analogišką pacientui statusą. Taigi, tokios nuostatos medicinos eksperto veiklai kelia reikalavimus, prilygintinus sveikatos priežiūros paslaugas teikiantiems specialistams. Konkretūs rūpestingumo reikalavimai, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, pasak Teismo, yra išvystyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bylose dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo. Konkrečiu pareiškėjos atveju Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai administraciniai teismai, nurodę, jog CMEK išvada yra nepagrįsta, sudarė galimybę pareiškėjai pasinaudoti civiline teisinės gynybos priemone dėl šios išvados netinkamumo Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pagrindu. Tačiau pareiškėja tokia galimybe nepasinaudojo.

       

      Nagrinėdamas kitos teisinės gynybos priemonės – žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo – taikymo klausimą Teismas pažymėjo, kad ši priemonė buvo įtvirtinta nacionalinėje teisėje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte) ir pareiškėja galėjo ja pasinaudoti. Tačiau pareiškėja šios priemonės nepanaudojo, teigdama, kad jai buvo užkirsta galimybė reikalauti žalos atlyginimo, administraciniams teismams nepripažinus CMEK išvados ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus sprendimo konkurse į psichologo pareigas neteisėtais. Teismas nesutiko su šiais pareiškėjos argumentais ir pažymėjo, kad administraciniai teismai negalėjo spręsti žalos atlyginimo klausimo, nes pareiškėja jo nekėlė, nors galėjo.

       

      Be kita ko, Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja tinkamai nesuformulavo skundų administraciniame teisme, administraciniai teismai padarė viską, kas priklauso jų kompetencijai, padėjo juos performuluoti. Atkreiptas dėmesys į Vilniaus apygardos administracinio teismo pastangas, siekiant apginti pareiškėjos teises ir priimant sprendimą, kuriuo teismas panaikino Šiaulių tardymo izoliatoriaus sprendimą dėl pareiškėjos priėmimo į tarnybą Šiaulių tardymo izoliatoriuje procedūros nutraukimo, perdavęs Šiaulių tardymo izoliatoriui nagrinėti iš naujo klausimą dėl pareiškėjos priėmimo į tarnybą. Atsižvelgęs į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo ji, be kita ko, nesutiko su Vilniaus apygardos administracinio teismo pritaikyta teisinės gynybos priemone, nenorėdama, kad klausimas dėl jos priėmimo į tarnybą būtų sprendžiamas iš naujo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo priverstas bylą nutraukti.

       

      Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nepateikė įtikinamų argumentų dėl vidaus teisinės gynybos priemonių (tiek civilinės Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pagrindu, tiek reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo administraciniuose teismuose) netinkamumo ar neveiksmingumo ar kitų aplinkybių, dėl kurių jai neturėtų būti taikomas reikalavimais panaudoti minėtas teisinės gynybos priemones. Be to, pareiškėja nenurodė teismų praktikos, kuri atskleistų aptariamų civilinės ar administracinės teisinės gynybos priemonių beprasmiškumą. Pareiškėjos skundas Konvencijos 13 straipsnio pagrindu pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu Konvencijos 35 straipsnio 3 (a) ir 4 dalių požiūriu. Pareiškėjos skundai Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 8 straipsnio, skaitant jį atskirai ar kartu ar su Konvencijos 14 straipsniu, pagrindu atmesti kaip nepriimtini Konvencijos 35 straipsnio 3 (a) ir 4 dalių požiūriu dėl nepanaudotų vidaus teisinės gynybos priemonių.

       

      Teismo nutarimas byloje Kužmarskienė prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal