• Peticija dėl turto paveldėjimo mirus vienam iš kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų pripažinta nepriimtina

    • 2021 m. rugsėjo 28 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) priėmė nutarimą, kuriuo paskelbė nepriimtina Margaritos Makarčevos peticiją prieš Lietuvą (Nr. 31838/19), kurioje, remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 (diskriminacijos uždraudimas) straipsniais, pareiškėja skundėsi, kad negalėjo paveldėti J. B., su kuriuo kartu gyveno, turto, nes jie buvo nesusituokę, o J.B. nebuvo sudaręs testamento.

       

      Pareiškėja ir J. B. kartu gyventi pradėjo 1993 m. J. B. bute, kurį šis įsigijo 1992 m. J. B. 2000 m. paveldėjo dar ir savo tetos butą, kuris buvo nuomojamas, o 2002 m. ir 2004 m. J.B. įsigijo akcijų. J. B. nesudarė testamento ir neturėjo jokių įpėdinių, todėl jam 2013 m. mirus pagal Civilinio kodekso nuostatas minėtą turtą paveldėjo valstybė.

       

      Po J. B. mirties M. Makarčeva pradėjo keturis teismo procesus, siekdama, kad jai būtų pripažintos nuosavybės teisės į J. B. turtą arba būtų tinkamai už jį atlyginta – dėl nuosavybės teisių pripažinimo, dėl faktinių šeimyninių teisinių santykių nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo valstybei pripažinimo negaliojančiu, dėl žalos atlyginimo iš valstybės bei dėl išlaikymo iki gyvos galvos faktinio susitarimo pripažinimo galiojančiu. Pastaroji byla, o taip pat ir byla iškelta pareiškėjai dėl jos iškeldinimo ir skolos už komunalinius mokesčius priteisimo dar nebuvo pabaigtos, kai bylą nagrinėjo Europos Žmogaus Teisių Teismas.

       

      EŽTT atmetė Vyriausybės prieštaravimą dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo. Nors besitęsiantys procesai yra susiję su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios vertinamos ir EŽTT nagrinėjamoje byloje, tačiau teisiniai klausimai nėra taip glaudžiai susiję, kad galima būtų teigti, jog bylos nagrinėjimas Strasbūro teisme yra per ankstyvas, nesulaukus nacionalinių teismų sprendimų, kadangi esminiai skundai, kuriuos pareiškėja pateikė EŽTT buvo išnagrinėti vidaus teismuose.

       

      Nors komunikuodamas bylą, EŽTT bylos šalims uždavė klausimus dėl tariamo teisės į būsto neliečiamybę pagal Konvencijos 8 pažeidimo, tačiau įvertinęs tai, kad M. Makarčeva nesirėmė šia teise nei viename iš nacionalinių procesų, o taip pat neteigė, kad iškeldinimo iš J. B. priklausiusio buto, kuriame gyveno beveik dvidešimt metu, atveju ji negalėtų užsitikrinti alternatyvaus būsto, EŽTT nusprendė nenagrinėti bylos šiuo požiūriu.

       

      Vertindamas, ar šios bylos aplinkybėmis, nebuvo pažeista Konvencija, EŽTT nurodė, kad pareiškėjos ir J. B. santykiai neginčijamai turi būti vertinami kaip „šeimos gyvenimas“ 8 straipsnio požiūriu, kartu pažymėdamas, kad paveldėjimo klausimai yra glaudžiai susiję su šeimos gyvenimu. Kadangi pareiškėja ir J. B. daug metų gyveno kartu kaip pora, valstybei niekaip nesikišant į šeiminį gyvenimą, EŽTT nusprendė, kad šią bylą yra tinkamiau nagrinėti, vertinant iš pozityvių pareigų perspektyvos.

       

      Europos Žmogaus Teisių Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos teisę sutuoktiniai automatiškai turi teisę paveldėti vienas kito turtą po mirties, tokios pačios paveldėjimo teisės nesusituokusioms poroms nenumatytos, tačiau sugyventiniai turtą gali paveldėti pagal testamentą, kurio sudarymo procedūra, EŽTT manymu, nėra per daug formali ir neužkrauna per didelės naštos asmeniui.

       

      EŽTT priminė, kad niekada nėra pripažinęs, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato valstybėms pareigą numatyti konkretų paveldėjimo režimą, iš esmės rinktis atitinkamas priemones yra palikta valstybių diskrecijai.

       

      EŽTT manymu, pareiškėja ir jos sugyventinis turėjo pakankamai galimybių užtikrinti savo paveldėjimo teises. Buvo atkreiptas dėmesys, jog pareiškėja nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl per beveik 20 metų bendro gyvenimo J. B. nesudarė testamento. Atvirkščiai, pareiškėja tvirtino, kad jie ketino tuoktis, tačiau dėl įvairiausių priežasčių planus nukeldavo, tačiau tos priežastys niekaip nesusijusios su valstybės institucijomis.

       

      Daugelyje nacionalinių procesų ir nagrinėjant bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme pareiškėja itin didelę reikšmę skyrė tam, kad Lietuvos teisėje nebuvo numatyta galimybė įregistruoti partnerystę. Šiuo požiūriu EŽTT priminė, kad visoms poroms, turinčioms stabilius, įsipareigojimais grįstus santykius, kyla jų teisinio pripažinimo ir apsaugos poreikis. Tačiau EŽTT nevertina nacionalinės teisės in abstracto, bet turi nustatyti, ar dėl to, kaip ji buvo taikoma ar kokią įtaką ji padarė pareiškėjos padėčiai, buvo pažeista Konvencija.

       

      EŽTT dar kartą pakartojo, kad pareiškėja ir J. B. galėjo teisiškai įtvirtinti savo santykius sudarydami santuoką. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad savo santykių laikotarpiu pareiškėja ir J. B. būtų aptarinėję savo siekį įregistruoti partnerystę arba, kad jie turėjo nusistatymų prieš santuoką. EŽTT atkreipė dėmesį į nacionaliniu lygmeniu buvusius kelis nesėkmingus bandymus priimti partnerystės įstatymą. EŽTT pažymėjo, kad tokio įstatymo priėmimas suteiktų galimybę asmenims, kurie dėl kokios nors priežasties nenori ar negali sudaryti santuokos, vis tiek siekti jų santykių teisinio pripažinimo ir apsaugos. Vis dėlto, Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, jog nepanašu, kad pareiškėjos ir J. B. santykių laikotarpiu kuri nors iš iniciatyvų buvo pakankamai pažengusi teisėkūros procese, kad būtų galėjusi sukelti lūkestį, jog pareiškėja ir J. B. galės įregistruoti partnerystę. Todėl, EŽTT manymu, pareiškėjai ir J. B. turėjo būti pakankamai aišku, kad tokiu būdu pareiškėjai ir J. B. nepavyks užtikrinti paveldėjimo teisių. Nebuvo nustatyta, kad valstybės institucijos būtų kažkaip suklaidinusios pareiškėją šiuo požiūriu.

       

      Europos Žmogaus Teisių Teismas būdamas įsitikinęs, kad vidaus teisė suteikė pakankamai galimybių pareiškėjai paveldėti jos sugyventinio turtą, ir nesant pagrindo manyti, jog pareiškėja būtų nežinojusi, kad be testamento ar santuokos ji negalės paveldėti J. B. turto, vertino, kad situacija, dėl kurios skundžiamasi atsirado dėl pačios pareiškėjos ir J. B. pasirinkimų, o ne dėl valdžios institucijų neveikimo, todėl nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip aiškiai nepagrįstą.

       

      Pareiškėjos skundai dėl tariamo diskriminacijos uždraudimo pažeidimo taip pat buvo atmesti kaip nepriimtini, kadangi pareiškėja nepateikė šiuo požiūriu pagrindimo, be to, šie skundai iš esmės nebuvo kelti nacionaliniuose teismuose.

       

       

      Teismo nutarimas byloje Makarčeva prieš Lietuvą

    Atgal