• Peticiją dėl valdžios institucijų klaidų nuosavybės teisių atkūrimo procese Teismas pripažino nepriimtina

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) paskelbė nutarimą byloje Griška ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 63748/17), pripažindamas pareiškėjų peticiją dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) Pirmojo protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nepriimtina.

       

      Byloje buvo nustatyta, kad 2005 m. Vilniaus apskrities viršininko administracija atkūrė pareiškėjo Zenono Baranovskij tėvo nuosavybės teises į 7,03 ha sklypą Vilniaus mieste. Tais pačiais metais Jurijus ir Valdemaras Griškos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo šio žemės sklypo dalį (4,28 ha). 2013 m. prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2005 m. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą, pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalį bei taikyti restituciją – priteisti valstybei 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui. Nacionaliniai teismai prokuroro pareiškimą tenkino, tuo pačiu iš Zenono Baranovskij Valdemarui ir Jurijui Griškoms priteisdami po 230,31 eurą už Lietuvos valstybei priteistą žemės sklypo dalį.

       

      Jurijus ir Valdemaras Griškos peticijoje skundėsi, kad nors valstybinės reikšmės miškas užėmė labai nedidelę jų įsigyto žemės sklypo dalį (0,08 ha), viso teismo proceso metu, kuris tęsėsi apie 4 m., jų nuosavybės teisės į likusį žemės sklypą (4,20 ha) buvo apribotos, nes 0,08 ha ginčo žemės sklypo dalis nebuvo atidalinta nuo likusios sklypo dalies.

       

      Šioje byloje EŽTT pastebėjo, kad pareiškėjai nacionaliniuose teismuose nesiskundė dėl jų nuosavybės teisių į 0,08 ha sklypo dalies panaikinimo. Jie skundėsi tik dėl apribotos nuosavybės teisės į likusį žemės sklypą (4,20 ha), o tai nebuvo prokuroro pareiškimo teismui dalykas. Jų nuosavybės teisė buvo apribota Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, tenkinant prokuroro prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. EŽTT atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai galėjo skųsti šią teismo nutartį, tačiau to nepadarė. Be to, nacionaliniams teismams jie nepateikė jokių kitų prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Taigi, EŽTT nusprendė, kad pareiškėjai neišnaudojo vidaus teisinių gynimo priemonių.

       

      Pareiškėjas Zenonas Baranovskij, kuris 2010 m. tapo vieninteliu tėvo turto paveldėtoju, peticijoje skundėsi dėl jo manymu neteisėto ir neteisingo įpareigojimo sumokėti pirmajam ir antrajam pareiškėjui po 230,31 eurų už Lietuvos valstybei priteistą žemės sklypo dalį.

       

      Visų pirma EŽTT pastebėjo, kad pareiškėjas buvo vienintelis tėvo turto paveldėtojas, todėl jo įtraukimas į teisminį procesą nebuvo savavališkas ar neteisingas. Be to, nacionaliniams teismams pripažinus negaliojančia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 0,08 ha ploto žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui, pareiškėjas įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą tokio paties dydžio žemės sklypui. Jo nuosavybės teisės buvo atkurtos praėjus 2 metams ir 1 mėnesiui, sumokant piniginę kompensaciją. Tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą pasirinko pats pareiškėjas. Be to, jis nesiskundė EŽTT nei dėl gautos kompensacijos dydžio, nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo trukmės. Todėl EŽTT pripažino pareiškėjo peticiją akivaizdžiai nepagrįsta.

       

      Teismo nutarimas byloje Griška ir kiti prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal