• Peticija dėl valiutinio indėlio, laikyto TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, negrąžinimo pripažinta nepriimtina

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) 2017 m. rugsėjo 21 d. paskelbė nutarimą byloje Falkauskienė prieš Lietuvą (Nr. 42307/09), pripažindamas pareiškėjos peticiją dėl valiutinio indėlio, laikyto TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, negrąžinimo ir žyminio mokesčio, sumokėto civiliniame procese dėl indėlio grąžinimo, nepriimtina.

       

      Savo peticijoje pareiškėja, remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsniu (nuosavybės apsauga) skundėsi, kad negali gauti visos palikimo sumos (15 800 JAV dolerių, kurios dalis pareiškėjai grąžinta), 1991 m. pervestos į jos banko sąskaitą buvusiame TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje. Taip pat pareiškėja skundėsi pagal Konvencijos 6 straipsnio (teisingas bylos nagrinėjimas) 1 dalį, kad jos teisė kreiptis į teismą buvo pažeista, nes civiliniame procese dėl indėlio grąžinimo ji turėjo pareigą sumokėti pernelyg didelį žyminį mokestį.

       

      Dėl pareiškėjos skundo pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį, Teismas pritarė nacionalinių teismų vertinimui. Teismas pabrėžė, kad nacionalinių teismų išvados, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius nebuvo reorganizuotas į nepriklausomą Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką, kad Lietuvos valstybė neperėmė pareiškėjos indėlio bei kad Lietuvos valstybė neprisiėmė įsipareigojimo grąžinti indėlių, kurie nebuvo perduoti Lietuvos bankams, buvo pagrįstos išsamia dokumentų analize ir nėra jokio pagrindo teigti, kad nacionalinių teismų išvados buvo savavališkos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos valdžios institucijos nuolat laikėsi pozicijos, kad indėlių grąžinimas priklauso nuo derybų su Rusija rezultatų. Teismas pakartojo, kad Lietuva, kuri buvo okupuota ir aneksuota Sovietų Sąjungos, nėra jos teisių perėmėja ir neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl lėšų, laikytų sovietiniuose bankuose. Pasak Teismo, Lietuvos savo pačios iniciatyva ir gera valia suteikta dalinė kompensacija, nustatyta nacionalinėje teisėje, už prarastus indėlius atitinka Teismo praktiką pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį. Taigi Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundas prieš Lietuvą pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį nesuderinamas ratione personae su Konvencijos nuostatomis ir pripažintinas nepriimtinu pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 (a) ir 4 dalis.

       

      Vertindamas pareiškėjos skundą dėl, jos manymu, pernelyg didelio žyminio mokesčio, sumokėto civiliniame procese dėl indėlio grąžinimo, Teismas priminė, kad pagal Lietuvos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnio 3 dalį asmenys jų prašymu gali būti iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo jų turtinės padėties pagrindu. Teismas pastebėjo, kad pareiškėja savo prašyme dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kurį ji pateikė pirmosios instancijos teismui (Vilniaus apygardos teismui), nesirėmė savo turtine padėtimi. Nors pareiškėja rėmėsi savo turtine padėtimi jos prašyme apeliacinės instancijos teismui (Lietuvos apeliaciniam teismui), ji prašė ne atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo remiantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, o tik atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo pagal CPK 84 straipsnį, ir teismas šį prašymą patenkino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai vienintelį kartą pateikus motyvuotą prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo jos turtinės padėties pagrindu, kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) patenkino šį prašymą ir pavedė sumokėti palyginti nedidelę sumą – 100 Lt (apytiksliai 29 Eur). Esant tokioms aplinkybėms Teismas nustatė, kad prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo remiantis turtine padėtimi pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį yra veiksminga vidaus teisinės gynybos priemonė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepasinaudojo šia priemone pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, šis skundas pripažintinas nepriimtinu dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis.

       

      Teismo nutarimas byloje Falkauskienė prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal