• Priimtas sprendimas byloje Kavaliauskas ir kiti prieš Lietuvą

    • 2017 m. kovo 14 d. priimtas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) sprendimas byloje Kavaliauskas ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 51752/10). Teismas konstatavo, kad Lietuva nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo (toliau – Protokolas) 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) dėl nustatytos piniginės kompensacijos už gyvenamojo namo dalį dydžio. Tačiau pripažinta, kad Protokolo 1 straipsnis pažeistas dėl bendros nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmės.

       

      1991 m. L. N. (kurios įpėdiniai yra pirmasis ir antrasis pareiškėjai), trečiasis pareiškėjas ir ketvirtoji pareiškėja pateikė prašymą Lietuvos valdžios institucijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą. Kadangi 1996 m. priimant sprendimą dėl piniginės kompensacijos už gyvenamojo namo dalį pagal tuo metu galiojusį įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ piniginė kompensacija turėjo būti apskaičiuojama atsižvelgiant į gyvenamojo namo rinkos vertę, bet dar nebuvo aiški metodika, pagal kurią nustatoma turto rinkos vertė, šiame 1996 m. sprendime buvo pažymėta, kad nustatyta piniginė kompensacija yra tik dalinė, o likusi kompensacijos dalis bus išmokėta, kai bus apskaičiuota gyvenamojo namo dalies vertė rinkos kainomis pagal specialią metodiką. 2008 m. nacionalinė institucija priėmė įsakymą, pagal kurį likusi kompensacijos dalis buvo apskaičiuota 1996 m. (t. y. sprendimo atkurti nuosavybės teises į namo dalį išmokant dalinę piniginę kompensaciją priėmimo) rinkos kainomis. Remdamiesi tuo, kad gyvenamojo namo dalies turto vertė nustatyta būtent remiantis 1996 m., o ne 2008 m. (likusios kompensacijos dalies išmokėjimo) rinkos kainomis, L.N., trečiasis pareiškėjas ir ketvirtoji pareiškėja kreipėsi į teismą, bet Lietuvos vyriausias administracinis teismas nustatė, kad namo dalies rinkos vertė turi būti nustatoma remiantis 1996 m., o ne 2008 m. rinkos kainomis.

       

      Teismas pripažino, kad peticija buvo priimtina ratione materiae, nes net pripažįstant, kad pareiškėjų skundo esmė buvo dėl namo vertės nustatymo ir kompensacijos apskaičiavimo, pareiškėjai turėjo bent teisėtą lūkestį gauti tam tikrą kompensacijos dydį. Teismas atmetė Vyriausybės argumentą dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo, nes, pasak Teismo, papildomas procesas tik vilkintų nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Dėl kompensacijos dydžio, Teismas pakartojo, kad pagal Protokolo 1 straipsnį valstybė, švelnindama nuosavybės atėmimo, kuris nepriskirtinas tai valstybei, padarinius, turi plačią vertinimo laisvę, nustatydama kompensacijos už nuosavybę tvarką, bei turi teisę iš esmės sumažinti kompensacijos dydį. Teismas priminė, kad jis sutinka, kad Lietuvoje pasirinkta ribota restitucija. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, bei į tai, kad sprendimas sumokėti dalinę kompensaciją už namo dalį buvo priimtas 1996 m. ir pastato vertė nustatant likusią kompensaciją nustatyta būtent tų metų kainomis, nesutiko su pareiškėjais, tvirtinančiais, kad jiems turi būti kompensuota pagal visą pastato rinkos vertę, nes tokia teisė nebuvo numatyta pagal nacionalinę teisę. Taigi šiuo požiūriu nėra pažeistas Protokolo 1 straipsnis. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmės, Teismas, sutikdamas su Vyriausybe, kad nacionalinėje teisėje buvo neaiškumų, kliudančių greitai išspręsti pareiškėjų prašymus, vis dėlto atkreipė dėmesį į valstybės institucijų neveikimą nuo 1996 m. iki 2006 m. apskaičiuojant likusią kompensacijos dalį bei pabrėžė, kad ši likusi kompensacijos dalis buvo sumokėta tik 2008 m. Teismas pakartojo, kad valstybės lėšų trūkumas negali pateisinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmės pareiškėjų byloje. Galiausiai, nors Teismas sutiko, kad pareiškėjai iš dalies prisidėjo prie nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmės, toks pareiškėjų elgesys negali pateisinti visos proceso trukmės. Taigi šiuo požiūriu pažeistas Protokolo 1 straipsnis. Teismas atmetė pareiškėjų reikalavimą atlyginti turtinę žalą (1 784 460 Eur), nes dėl kompensacijos dydžio nebuvo nustatytas Protokolo 1 straipsnio pažeidimas. Teismas pareiškėjams bendrai nustatė 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už pernelyg ilgą nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmę bei priteisė pareiškėjams bendrai 200 Eur bylinėjimosi išlaidas.

       

      Teismo sprendimas byloje Kavaliauskas ir kiti prieš Lietuvą

       

    Atgal