• Pripažinta, kad Lietuva pažeidė dvigubo teisimo draudimo principą

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) 2017 m. birželio 13 d. paskelbė sprendimą byloje Šimkus prieš Lietuvą (Nr. 41788/11), kuriuo nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Septintojo Protokolo 4 straipsnio (teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą) 1 dalies pažeidimą.

       

      Byloje nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalį, 291 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį. Vėliau, 2006 m. gruodžio 5 d., Jurbarko rajono apylinkės prokuratūra ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė ir pasiūlė įvertinti galimybę patraukti pareiškėją administracinėn atsakomybėn Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnio (nedidelis chuliganizmas) pagrindu. 2006 m. gruodžio 8 d. Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroras panaikino nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamosios bylos dalyje ir atnaujino ikiteisminį tyrimą. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 18 d. nutarimu nutarė pareiškėjui paskirti administracinę nuobaudą – įspėjimą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnio pagrindu. Tuo tarpu baudžiamoji byla dėl pareiškėjo veiksmų buvo nutraukta Jurbarko rajono apylinkės teismo tik 2011 m. rugsėjo 6 d., suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

       

      Nagrinėdamas peticijos priimtinumo klausimą, Teismas nesutiko su Vyriausybės argumentais, jog, besitęsiant ikiteisminiam tyrimui, nepaisant pritaikytos administracinės atsakomybės, pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis dėl administracinio teisės pažeidimo bylos atnaujinimo ir administracinės nuobaudos panaikinimo. Teismas pabrėžė, kad pareiga pareiškėjui kreiptis dėl administracinės nuobaudos panaikinimo būtų laikoma ypatinga teisines gynybos priemone, kurios Teismas nereikalauja naudoti savo praktikoje. Be to, šis kreipimasis nebūtų išsprendęs pareiškėjo problemos, nes pareiškėjas kreipėsi į Teismą dėl besitęsiančio ikiteisminio tyrimo, esant galiojančiai administracinei nuobaudai, o ne dėl pačios administracinės nuobaudos. Taip pat Teismas pabrėžė, kad atsakomybė už dviejų procesų išvengimą ir non bis in idem principo laikymąsi neturi priklausyti vien nuo paties pareiškėjo.

       

      Nagrinėdamas bylą iš esmės Teismas vertino, ar administracinis procesas dėl nedidelio chuliganizmo laikytinas baudžiamuoju Konvencijos požiūriu, ar buvo procesų dubliavimas nagrinėjamu atveju ir ar pareiškėjas buvo persekiojamas dėl to paties pažeidimo du kartus.

       

      Pirmiausiai Teismas pabrėžė, kad teisinės nacionalinio proceso charakteristikos negali būti vieninteliu kriterijumi, nustatant Septintojo Protokolo 4 straipsnio 1 dalies taikymo galimybę. Teismas priminė 1976 m. birželio 8 d. sprendime byloje Engel ir kiti prieš Nyderlandus nustatytus vadinamuosius „Engel kriterijus“, kurie leidžia nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo „baudžiamasis persekiojimas“ Konvencijos prasme: (i) teisinis pažeidimo klasifikavimas pagal nacionalinę teisę, (ii) pažeidimo esmė ir (iii) sankcijos dydis. Išnagrinėjęs Administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnį, Teismas konstatavo jo „baudžiamąjį“ pobūdį. Toliau Teismas priminė, kad Konvencijos Septintojo Protokolo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas apima ne tik baudimą, bet ir pakartotinio persekiojimo draudimą.

       

      Teismas atmetė Vyriausybės argumentus dėl to, kad administracinio teisės pažeidimo byla Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnio (nedidelis chuliganizmas) pagrindu ir ikiteisminis tyrimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas) 1 dalies ir 290 straipsnio (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas) pagrindu buvo susiję su iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Analizuodamas dviejuose (administracinio teisės pažeidimo ir ikiteisminio tyrimo pagal Baudžiamąjį kodeksą) procesuose taikytų veikų sudėtis faktinių aplinkybių kontekste, Teismas pažymėjo, kad tiek administracinio teisės pažeidimo byla, tiek ikiteisminis tyrimas buvo susiję su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis – pareiškėjo išsakytais žodžiais ir teiginiais ligoninėje Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų akivaizdoje. Todėl, Teismo nuomone, negalima teigti, kad administracinė nuobauda pareiškėjui buvo skirta už vienus teiginius, o ikiteisminis tyrimas tęsiamas dėl kitų teiginių (žr. Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Nr. 14939/03), § 97 ir kt., šiuo atveju priešingai nei byloje Dungveckis prieš Lietuvą (Nr. 32106/08), § 44). Taigi, Teismo nuomone, faktinės aplinkybės, kurios nulėmė tiek procesą dėl administracinio teisės pažeidimo, tiek ikiteisminį tyrimą buvo iš esmės tos pačios Konvencijos Septintojo Protokolo 4 straipsnio 1 dalies požiūriu.

       

      Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarime išsakytus argumentus, kad Lietuvos teisėje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad asmuo, kuriam pritaikyta administracinė atsakomybė, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą patį pažeidimą. Be to, Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, administracinės nuobaudos panaikinimas po baudžiamosios atsakomybės pritaikymo nebūtų suderinamas su principu non bis in idem.

       

      Teismas konstatavo, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankamas atlyginimas pareiškėjui nagrinėjamoje byloje. Teismas priteisė pareiškėjui dalį jo prašytų bylinėjimosi išlaidų – 1800 eurų.

       

      Teismo sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal