• Pripažinta, kad Lietuvos institucijos nepažeidė pareiškėjos teisių nuosavybės teisių atkūrimo procese

    • 2017 m. balandžio 18 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas) paskelbė sprendimą byloje Valančienė prieš Lietuvą (Nr. 2657/10), kuriuo nenustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) pažeidimo.

       

      Pareiškėja byloje skundėsi dėl valdžios institucijų parinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo – piniginės kompensacijos, taip pat dėl piniginės kompensacijos dydžio bei dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmės. Peticijoje pareiškėja teigė, kad nuo 1991 m. iš pradžių jos vyras, po jo mirties – pati pareiškėja siekė natūra atkurti nuosavybės teises į jos vyro tėvui priklausiusį žemės sklypą. Pareiškėjos vyro, o vėliau – ir pareiškėjos pozicija dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebuvo nuosekli. Atsižvelgdama į tai 2008 m. Telšių apskrities viršininko administracija priėmė sprendimą ir atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į 3,08 ha žemės sklypą, atlyginant už šį žemės sklypą pinigais (vertė – 3 437 litai (apytiksliai 995 eurai)). Pareiškėja skundė šį Telšių apskrities viršininko administracijos sprendimą. Lietuvos teismai atmetė pareiškėjos skundą dėl apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo, taip pat atmesti ir pareiškėjos reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

       

      Šioje byloje Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio požiūriu EŽTT vertino valdžios institucijų veiksmus, nulėmusius tai, kad pareiškėja negalėjo atkurti nuosavybės teisių natūra ar gauti lygiaverčio žemės sklypo. Taip pat Teismas analizavo, ar pareiškėjos gauta kompensacija laikytina tinkama ir proporcinga. Be to, Teismas vertino, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis, atsižvelgiant į bendrą nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmę.

       

      Dėl galimybės atkurti nuosavybės teises natūra ar neatlygintinai gauti lygiavertį žemės sklypą EŽTT pripažino, kad Lietuvos valdžios institucijų sprendimas atkurti nuosavybės teises, sumokant pareiškėjai kompensaciją, o ne atkurti nuosavybės teises natūra buvo teisėtas ir juo buvo siekiama teisėto tikslo – apsaugoti kitų asmenų teises. Teismas pabrėžė plačią įstatymų leidėjo vertinimo laisvę, įgyvendinant socialinę ir ekonominę politiką, ypač atsižvelgiant į valstybės politinės, teisinės ir ekonominės struktūros pokyčius, nulemtus perėjimo iš totalitarinio režimo į demokratinę valdymo formą. Teismas sutiko su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentais dėl galimybių atkurti pareiškėjai nuosavybės teises natūra nebuvimo. Be to, EŽTT pažymėjo, kad nors nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu pareiškėja turėjo galimybę atkurti nuosavybės teises, neatlygintinai gaudama lygiavertį žemės sklypą, šios nuosavybės teisių atkūrimo formos nebuvo įmanoma įgyvendinti dėl pačios pareiškėjos keliamų reikalavimų. Pasak Teismo, pareiškėjos veiksmai nulėmė, kad valdžios institucijoms neliko kitos išeities kaip priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises, sumokant pareiškėjai piniginę kompensaciją.

       

      Vertindamas pareiškėjos skundą dėl jai sumokėtos kompensacijos dydžio, Teismas dar kartą pabrėžė, kad jau ne vienoje byloje yra teikęs nuorodas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuostatas dėl galimybių sumokėti asmeniui teisingą kompensaciją už nuosavybę, kuri negali būti grąžinta, kaip derančią su nuosavybės teisės apsaugos ir Lietuvoje įtvirtintos ribotos restitucijos principais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja neturėjo teisės gauti didesnės kompensacijos pagal nacionalinę teisę. EŽTT pabrėžė plačią valstybių vertinimo laisvę, taikant Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį, išvystytą nacionalinių teismų praktiką ir paties Teismo argumentavimą ankstesnėse bylose prieš Lietuvą (Paukštis prieš Lietuvą, Nr. 17467/07, § 81), nustatydamas, kad piniginės kompensacijos dydžio aspektu taip pat nėra Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimo.

       

      Vertindamas bendrą nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmę, Teismas pirmiausiai priminė esamą praktiką bylose prieš Lietuvą, pagal kurią, be kita ko, valdžios institucijos bendru interesu pagrįstais klausimais turi veikti laiku, tinkamai ir nuosekliai (Paukštis prieš Lietuvą, Nr. 17467/07, § 84). Pareiškėjos atveju Teismas, pripažindamas ilgą nuosavybės teisių atkūrimo trukmę, pažymėjo, kad pačios pareiškėjos veiksmai didele dalimi nulėmė užsitęsusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

       

       

      Teismo sprendimas byloje Valančienė prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal