• Spręsdami ginčą dėl neteisėtai iš Lietuvos išvežto vaiko gyvenamosios vietos nustatymo Lietuvos teismai teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nepažeidė

    • 2023 m. vasario 14 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Byčenko prieš Lietuvą (Nr. 10477/21), kuriuo nusprendė, kad pareiškėjo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nebuvo pažeista.

       

      Atsižvelgęs į Vyriausybės argumentus, kad šioje byloje vertintinas sprendimo priėmimo procesas išskirtinas į dvi dalis, pirmiausia Teismas atmetė dalį peticijos dėl praleisto šešių mėnesių termino, skaičiuojant jį nuo Lietuvos teismų sprendimo pareiškėjo prašymą nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo dėl to, kad buvusi žmona vaiką neteisėtai išsivežė į Nyderlandus, laikyti nepaduotu. Antrąją peticijos dalį dėl proceso, kuriame pareiškėjas iš naujo kreipėsi į Lietuvos teismus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kartu su juo, Nyderlandų teismams nusprendus, jog vaiko grąžinimas į Lietuvą neužtikrintų geriausių jo interesų, Teismas pripažino priimtina ir vertino pagal Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus.

       

      Konstatavęs, kad Lietuvos teismų sprendimai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su motina prilygo įsikišimui į pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, kuris atitiko nacionalinę teisę ir siekė teisėtų tikslų – apsaugoti geriausius pareiškėjo vaiko interesus, Teismas vertino, ar toks įsikišimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje. Šiuo požiūriu iš pradžių EŽTT pabrėžė, kad tarp valstybių vyrauja konsensusas, jog tokio pobūdžio bylose svarbiausi yra vaiko interesai. Toliau Teismas paeiliui įvertino pareiškėjo argumentus dėl tariamo sprendimo priėmimo procesas jo atžvilgiu neteisingumo. Pirmiausia EŽTT paneigė pareiškėjo įsitikinimą, kad Lietuvos teismai privalėjo pakartotinai apklausti vaiką. Teismas nesutiko su pareiškėju, jog vaiko nuomonė procese nebuvo atspindėta. Pastebėjęs, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl būtina pakartotinai vaiką apklausti ir kad vaiko nuomonė nėra visa nulemianti aplinkybė, Teismas nusprendė, jog pakako to, kad Lietuvos teismai išsamiai rėmėsi vaiko apklausomis Nyderlandų teismuose, ir įvertino ją kartu su kitomis aplinkybėmis. Dėl argumento, jog Lietuvos teismai nesugebėjo užtikrinti pareiškėjo buvusios žmonos O. dalyvavimo procese ir taip užkirto kelią galimybei išspręsti ginčą taikiai, - pastebėjęs, kad taikus ginčo išsprendimas šioje byloje buvo neįmanomas dėl O. ir pareiškėjo priešiškumo ir kad pagal EŽTT praktiką tėvas ar motina turi teisę atsisakyti dalyvauti procese dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, Teismas nusprendė, kad ir šiuo atveju O. nedalyvavimas teismo posėdžiuose nesukliudė Lietuvos teismams užtikrinti teisingą procesą. Dėl pareiškėjo argumento, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba netyrė buvusios pareiškėjo žmonos O. ir sūnaus M. gyvenimo sąlygų Nyderlanduose ir pateikė išvadą teismams tik pagal rašytinius įrodymus, EŽTT atkreipė dėmesį, kad pagal LR CK Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos dalyvavimas ir jos išvados bylose dėl vaikų yra privalomi, todėl pritarė pareiškėjui, jog šioje byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos veiksmai nebuvo pakankami. Vis dėlto atsižvelgęs, kad Lietuvos teismai patys išsamiai rėmėsi Nyderlandų teismų sprendimų išvadomis, kurių vertinimo pareiškėjas neginčijo, EŽTT nusprendė, kad sprendimas remtis rašytiniais įrodymais neprisidėjo prie proceso neteisingumo.

       

      Galiausiai pastebėdamas, kad šioje byloje nėra vertinamas procesas dėl vaiko išvežimo iš nuolatinės gyvenamosios vietos ar galimybės grąžinti jį į kilmės šalį pagal Hagos konvenciją, nes toks įvyko Nyderlandų teismuose, o pareiškėjas peticiją pateikė tik prieš Lietuvą, Teismas pabrėžė, jog nevertina, ar pareiškėjo skundas Lietuvos teismuose buvo išnagrinėtas, atsižvelgiant į Hagos konvencijos reikalavimus, o tik tai, ar sprendimas nustatyti vaiko gyvenamą vietą atitiko Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus. Šiuo požiūriu, Teismo nuomone, Lietuvos teismai teisingai suteikė pirmenybę geriausiems vaiko interesams bei pripažinę, kad vaiko išvežimas buvo neteisėtas, teisingai manė, kad šitas faktas ne svarbiausias, nes vertintina aplinkybių visuma – poreikis užtikrinti vaiko gyvenimo stabilumą, galimybė augti ir vystytis tinkamoje aplinkoje, prisirišimas prie motinos, su kuria jis augo nuo gimimo. Pabrėždamas, kad ne visada greitas vaiko grąžinimas į kilmės šalį gali įvykti automatiškai ar mechaniškai, nes negrąžinimas kartais pasiteisinamas dėl objektyvių priežasčių, kurios atitinka vaiko geriausius interesus, EŽTT nusprendė, kad šioje byloje Konvencijos 8 straipsnis nebuvo pažeistas, nes Lietuvos teismai atliko išsamų šeimos situacijos įvertinimą, pirmenybę suteikdami geriausiems vaiko interesams, ir pareiškėją, kurio visi argumentai buvo tinkamai atliepti ir atmesti, į procesą įtraukė pakankamai.

       

      Dėl pareiškėjo argumento, kad teismai savo iniciatyva privalėjo nustatyti tinkamą ir veiksmingą jo bendravimo su vaiku tvarką EŽTT, pastebėdamas, kad teismų sprendimai dėl bendravimo tvarkos pagal Lietuvos teisę nėra res judicata, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pats šiuo požiūriu nepateikė jokių tinkamai suformuluotų prašymų, todėl negalėjo tikėtis, kad nacionaliniai teismai savo iniciatyva pakeis anksčiau nustatytą bendravimo tvarką.

       

      Pareiškėjo skundą, kad Lietuvos teismai, nustatydami vaiko gyvenamąją vietą su motina jį diskriminavo ir pažeidė Konvencijos 14 straipsnį, EŽTT paskelbė nepriimtinu dėl teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo.

       

       

      Teismo sprendimas byloje Byčenko prieš Lietuvą (anglų kalba)

       

    Atgal