• Teismas išnagrinėjo dar dvi bylas dėl užsitęsusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso

    • 2018 m. balandžio 9 d. įsigaliojo sprendimas byloje Britaniškina prieš Lietuvą (Nr. 67412/14), kurioje Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) nenustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimo dėl valstybės institucijų veiksmų pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procese.

       

      Pareiškėja skundėsi, jog neatkūrus nuosavybės teisių natūra turėtoje žemėvaldoje adresu Konstitucijos pr. 38 Viliuje, jai buvo nustatytas nepagrįstas kompensacijos už valstybės išperkamą žemę dydis – už 0,1286 ha buvo nustatyta 6172,28 litų vertės kompensacija vertybiniais popieriais. Pareiškėja tvirtino, jog valstybės institucijos neveikė stropiai atkuriant jos nuosavybės teises, be jos valios įtraukė ją į pretendentų gauti sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste sąrašą. Pareiškėja taip pat skundėsi dėl ilgai užtrukusio nuosavybės teisių atkūrimo, šiuo požiūriu pareiškėja taip pat skundėsi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas sukuria neapibrėžtumą ir netikrumą, kai per visą procesą kaitaliojasi nuosavybės atkūrimo formos ir tvarka.

       

      EŽTT atmetė Vyriausybės prieštaravimą dėl peticijos nepriimtinumo, kuriuo buvo teigiama, kad pareiškėja turėjo siekti vidaus teismuose žalos atlyginimo už per ilgą restitucijos procesą. Teismo nuomone, naujas teismo procesas būtų tik pavėlinęs restitucijos proceso užbaigimą, bet nedavęs apčiuopiamų rezultatų.

       

      Primindamas savo praktikoje išvystytus principus, EŽTT pažymėjo, kad nagrinėjant skundus dėl Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimo yra vertinama, ar apribojus naudojimąsi nuosavybės teisėmis pareiškėjui nėra uždedama per didelė individuali našta siekiant viešo intereso apsaugos, be to, nuosavybės teisių apsaugos kontekste yra itin svarbus gero administravimo principas ir netikrumo būsena, kurioje pareiškėjas gali atsidurti dėl valdžios institucijoms priskirtino vilkinimo, yra aplinkybė, į kurią atsižvelgiama vertinant valstybės elgesį.

       

      Taikydamas šiuos principus nagrinėjamoje byloje, EŽTT pažymėjo, kad sprendimas atkurti pareiškėjos nuosavybės teises buvo priimtas 2009 m., tačiau po 6 mėn., pareiškėja inicijavo teisminį procesą, ginčydama kompensacijos vertybiniais popieriais dydį, o per tą laiką buvo panaikintas teisinis reguliavimas, numatęs galimybę nuosavybės teises atkurti vertybiniais popieriais. Pareiškėja buvo informuota apie galimus kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kartu prašant pranešti apie savo pasirinkimą. Kadangi pareiškėja valstybės institucijoms nustatyta tvarka nepranešė apie pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, ji buvo įtraukta į pretendentų gauti sklypą individualiai statybai Vilniuje eilę, atsižvelgus į pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises natūra arba suteikiant sklypą kitoje vietoje Vilniaus mieste. Pareiškėja taip pat buvo informuota apie galimybę atkurti nuosavybės teises į miško žemę, kai buvo priimti atitinkami teisinio reguliavimo pakeitimai, be to, jai galėtų būti išmokėta piniginė kompensacija už neatkurtą likutį.

       

      Ir nors EŽTT pastebėjo, kad tam tikra apimtimi nuosavybės atkūrimas užtruko dėl valstybės institucijų kaltės, šiuo požiūriu buvo atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjos inicijuotoje byloje dėl kompensacijos dydžio kreipusis į Konstitucinį Teismą, procesas konstitucinėje byloje užtruko ilgiau nei 3 metus, tačiau pareiškėja pati didžiąja dalimi prisidėjo prie to, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko, todėl EŽTT nusprendė, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis nebuvo pažeistas.

       

       

      Byloje Bartulienė prieš Lietuvą (Nr. 67544/13) Teismas 2018 balandžio 24 d. sprendimu konstatavo Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą dėl nuosavybės teisių proceso atkūrimo trukmės, tačiau nenustatė pažeidimo dėl tariamai netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

       

      Pareiškėja, pirmiausiai, skundėsi, kad jai nebuvo tinkamai atkurtos nuosavybės teisės į 2,5469 ha žemės sklypą. Pažymėtina, kad pareiškėjai nuosavybės teisės buvo atkurtos Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu 2016 m., sumokant piniginę kompensaciją Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies pagrindu. 

       

      Šiuo požiūriu Teismas priminė savo praktiką, pagal kurią piniginės kompensacijos sumokėjimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra pagrįstas viešuoju interesu, laikomu teisėtu tikslu Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme (Valančienė prieš Lietuvą, Nr. 2657/10, § 62). Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjos prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kurie neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Be to, Teismas, pabrėždamas plačią valstybės nuožiūros laisvę nuosavybės teisių atkūrimo procese, pažymėjo Lietuvoje taikomos piniginių kompensacijų apskaičiavimo metodikos pagrįstumą, nurodydamas, kad pareiškėjai sumokėtos kompensacijos dydis buvo proporcingas atkuriamos nuosavybės vertei ir pareiškėjai nebuvo perkelta pernelyg didelė našta, susijusi su jos nuosavybės teisių ribojimu.

       

      Tuo tarpu nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl pernelyg ilgos nuosavybės teisių atkūrimo trukmės, Teismas atkreipė dėmesį į tam tikrus laikotarpius, kai valdžios institucijos nebuvo aktyvios pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teismas nurodė, kad nepaisant to, kad pareiškėja tinkamai neišreiškė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimas dėl jos nuosavybės teisių atkūrimo, sumokant piniginę kompensaciją, buvo priimtas tik 2016 m., kai paskutinis sprendimas jos nuosavybės teisių atkūrimo procese dėl dalies jos teisių atkūrimo buvo priimtas dar 2009 m. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjos inicijuoti teismų procesai nebuvo tiesiogiai susiję su nuosavybės teisių atkūrimu į likusius 2,5469 ha. Teismas pažymėjo, kad valdžios institucijos neveikė vadovaudamosi gero administravimo principu, siekdamos užtikrinti pareiškėjos nuosavybės teisių apsaugą, o pareiškėjos teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į likusį neatkurtą žemės plotą buvo nepateisinamai paveiktas dėl valdžios institucijų neveikimo.

       

      Teismas priteisė pareiškėjai 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, atmesdamas likusią dalį pareiškėjos prašymo dėl žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

    Atgal