• Teismas išsprendė teisingo atlyginimo klausimą byloje Grigolovič prieš Lietuvą

    •  

      2019 m. sausio 15 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą dėl teisingo atlyginimo byloje Grigolovič prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10). Primintina, kad 2017 m. spalio 10 d. sprendimu dėl esmės Teismas, vertindamas, ar tai, jog pareiškėjui iki šiol visa apimtimi nėra atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą ir nėra išmokėta jokia kompensacija, pažeidžia Konvencijos garantuojamą teisę į nuosavybės apsaugą, nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pirmo protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) pažeidimą. Primintina, kad sprendime dėl esmės Teismas sutiko, jog žemės grąžinimas Valstybei yra ypač sudėtingas procesas, bet vis dėlto nusprendė, kad pareiškėjas dėl valdžios institucijų delsimo patyrė nežinomybę. Nors valdžios institucijos nebuvo visiškai neaktyvios šioje byloje, Teismo nuomone, valdžios institucijų veiksmai neatitiko „gero administravimo“ principo, teisinga pusiausvyra tarp bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų nebuvo užtikrinta ir pareiškėjas dėl to patyrė pernelyg didelę naštą. Spręsdamas dėl žalos atlyginimo pareiškėjui pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas paragino Valstybę atsakovę ir pareiškėją susitarti.

       

      Nepasiekusios susitarimo, abi šalys pateikė savo pastabas. Pareiškėjas ir toliau reikalavo 585 072 eurų sumos – rinkos vertės kainos už tėvo turėtą žemę, į kurią nuosavybės teisės vis dar nebuvo atkurtos, - turtinei žalai atlyginti bei 16 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Vyriausybės nuomone, toks reikalavimas buvo pernelyg didelis ir nepagrįstas, nes Valstybė neturi pareigos atlyginti rinkos vertės kainą už Sovietmečiu nacionalizuotą žemę. Be to, Vyriausybė nurodė, kad pareiškėjas buvo įtrauktas 1650 numeriu į eilę 0,12 ha žemės sklypui individualiai statybai Vilniaus mieste gauti, ir pabrėžė, kad dėl žemės trūkumo nebus įmanoma suteikti pareiškėjui lygiavertį žemės sklypą Vilniuje, todėl piniginė kompensacija buvo geriausias būdas atlyginti pareiškėjui už nuosavybės teises į likusią žemės dalį. Įvertinusi, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į eilę 0,12 ha žemės sklypui individuliai statybai gauti, Vyriausybė paskaičiavo, kad už likusį žemės sklypą, t.y. 9,2705 ha,  būtų galima išmokėti piniginę kompensaciją - 26 085,84 eurus (nurodydamas tokią sumą Teismas galimai suklydo, nes Vyriausybė pateikė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tarkos“ patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 2 priedą apskaičiuotą indeksuotą vertę – 26 805,84 eurus). Vyriausybės nuomone, suma, kurios pareiškėjas reikalavo neturtinei žalai atlyginti, taip pat buvo per didelė. Ji nurodė, kad suma neturtinei žalai atlyginti galėtų būti 4 000 eurų, bet ne daugiau kaip 8 000 eurų.

       

      Teismas priminė, kad sprendimais, kuriais nustato pažeidimus, valstybės įpareigojamos nutraukti pažeidimus ir atlyginti žalą, kuo įmanoma tiksliau atkurdamos iki pažeidimų buvusias situacijas. Jeigu pažeidimo prigimtis leidžia restitutio in integrum, Valstybė atsakovė privalo atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Jeigu nacionalinė teisė tokios galimybės nenumato arba leidžia tik dalinį atkūrimą, Konvencijos 41 straipsnis suteikia Teismui galios paskirti nukentėjusiajai šaliai tinkamą kompensaciją. Atsižvelgdamas į savo išvadas sprendime dėl esmės, Teismas pabrėžė, kad Konvencijos pirmo protokolo 1 straipsnis neriboja Valstybių narių laisvės nustatyti nuosavybės atkūrimo apimties ar pasirinkti sąlygų, kuriomis nuosavybės teisės būtų atkurtos. Nors Pirmo protokolo 1 straipsnis reikalauja, kad už atimtą nuosavybę paskiriama kompensacija būtų „pagrįstai susijusi“ su jos verte, ta pati taisyklė netaikoma situacijose, kuriose nuosavybė buvo prarasta ne dėl Valstybės atsakovės veiksmų, o tik siekiama sumažinti padarinius, atsiradusius dėl nuosavybės praradimo ne dėl Valstybės kaltės. Todėl Teismas negali sutikti su pareiškėju, kad jam būtų atlyginta žemės rinkos vertės kaina, nes tokios teisės nacionalinė teisė negarantuoja. Teismas atkreipė dėmesį, kad žemės vertė nacionalinių teismų sprendimais šioje byloje nebuvo nustatyta, ir kad ji turi būti įvertinta pagal taikytiną teisę, būtent – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999m. vasario 24d. nutarimą „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. Remdamasi nutarimu, Vyriausybė pateikė dokumentus, kuriuose indeksuota žemės sklypo, į kurį turėtų būti atkurtos pareiškėjo nuosavybės teisės, vertė buvo nurodyta – 26 085,84 eurai.    

       

      Teismas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad pareiškėjas turi teisę gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje, pabrėžia, kad skaičiuojant pareiškėjo patirtą žalą pagal Konvencijos 41 straipsnį turi būti atsižvelgta į bet kokią pareiškėjo gautą kompensaciją, tačiau pastebi, kad pareiškėjui vis dar nebuvo suteiktas žemės sklypas individualiai statybai. Todėl Teismas preziumuoja, kad šiuo metu pareiškėjas vis dar negavo jokios kompensacijos. Jeigu nacionalinėms valdžios institucijoms vėliau būtų pateikti kokie nors reikalavimai, pastarosios turėtų teisę atsižvelgti į kompensaciją, kurią šiuo sprendimu priteisė Teismas. Be to, Teismas priminė, kad jis jau nusprendė, jog dalinės restitucijos principas, siekiant ištaisyti klaidas, atitinka Konvenciją, ir kad kompensacijos dydis už seniai prarastas nuosavybės teises gali būti įvertintas pagal metodikas, nustatytas nacionalinėje teisėje, o ne pagal rinkos vertę. Todėl Teismas nusprendė, kad priteisti pareiškėjui 26 100 eurų sumą turtinei žalai atlyginti yra pagrįsta. Be to, Teismo nuomone, dėl užtrukusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl nusprendė jam priteisti 6 500 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

       

      Teismo sprendimas dėl teisingo atlyginimo byloje Grigolovič prieš Lietuvą (anglų kalba)

       

    Atgal