• Teismas konstatavo pareiškėjo teisės netrukdomai naudotis nuosavybe pažeidimą

    • 2017 m. liepos 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) paskelbė sprendimą byloje Šidlauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 51755/10), kuriuo konstatavo, jog Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga), kadangi neteisėtai iš varžytinių pardavus pareiškėjo butą jam nacionalinių teismų priteistas žalos atlyginimas buvo kelis kartus mažesnis už jo buto rinkos vertę ir buvo nepakankamas panašiam butui įsigyti.

       

      Pareiškėjas A. Šidlauskas kreipėsi į Teismą, skųsdamasis, kad jam netekus darbo, 2004 m. jo butas buvo parduotas iš varžytinių. 2007 m. pareiškėjas pateikė ieškinį Jonavos rajono apylinkės teismui dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo, tačiau šis 2009 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo ieškinį atmetė. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir pareiškėjui priteisė sprendimo priėmimo dieną buvusią buto vidutinę rinkos kainą - 51 000 litų (apytiksliai 14 770 eurų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 8 d. priėmė nutartį, kuria apeliacinės instancijos teismo sprendimą pakeitė, sumažindamas pareiškėjui priteistą žalos atlyginimo dydį iki 8 698.90 litų (apytiksliai 2 519 eurų), žalą apskaičiuodamas pagal varžytinių metu VĮ Registrų centro nustatytą ginčo buto vidutinę rinkos kainą bei iš jos atėmęs pareiškėjo skolą ir antstolio vykdymo išlaidas.

       

      Nagrinėdamas pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį Teismas visų pirma priminė savo praktiką, kurioje nurodyta, kad nuosavybės paėmimas nesumokant sumos, protingai susijusios su turto verte, paprastai reiškia neproporcingą apribojimą (žr., pavyzdžiui, Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia, no. 71243/01, § 110, 2012-10-25 ir kt.). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartimi pareiškėjui priteistas žalos atlyginimas (3 504 eurų) buvo maždaug keturis kartus mažesnis už jo prašomą sumą (14 770 eurų). Teismas pastebėjo, kad šalys neginčijo to, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma atitiko jo buto rinkos vertę ieškinio pareiškimo dieną arba to, kad 3 504 eurų suma buvo nepakankama pareiškėjui naujam panašiam butui įsigyti tuo metu, kai šis teismo sprendimas buvo priimtas. Nors Teismas nemanė, kad skirtumas tarp buto rinkos vertės ieškinio pareiškimo dieną ir pareiškėjo gauto žalos atlyginimo buvo itin didelis, vis dėl to padarė išvadą, kad nacionaliniai teismai turėjo pateikti tinkamus motyvus šiam skirtumui pagrįsti.

       

      Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apskaičiavo žalos dydį pagal iš varžytinių parduoto buto rinkos vertę, buvusią turto pardavimo iš varžytinių dieną, „pagal prievolės esmę, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus“ bei rėmėsi Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Teismas pastebėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepateikė jokių paaiškinimų dėl to, kodėl šie principai taikytini pareiškėjo atveju bei nepagrindė tokio sprendimo, atsižvelgiant į konkrečias pareiškėjo bylos aplinkybes. Šiuo atžvilgiu Teismas priminė, kad pagal nusistovėjusią praktiką, kuri atspindi principą, susijusį su tinkamu teisingumo vykdymu, teismų ir tribunolų sprendimuose turi būti aiškiai nurodyti motyvai, kuriais juose yra remiamasi (žr. Albergas and Arlauskas v. Lithuania, no. 17978/05, § 67, 2014-05-27 ir kt.). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju principų pakartojimas, nepateikiant jokių papildomų motyvų buvo akivaizdžiai nepakankamas pareiškėjo ieškiniui atmesti.

       

      Teismas padarė išvadą, kad apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos žalos dydį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nevertino, ar egzistuoja pusiausvyra tarp pareiškėjo teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ir kitų konkuruojančių interesų - iš tiesų, teismas netgi nenurodė ar pareiškėjo atveju kokie nors konkuruojantys interesai apskritai egzistavo. Šiuo atžvilgiu Teismas pastebėjo, kad nors pareiškėjas aiškiai nurodė, kad po neteisėto jo buto pardavimo jis neteko namų ir kad jo reikalaujama atlyginti žalos suma buvo skirta naujam panašiam butui įsigyti, Teismas nebuvo įtikintas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsižvelgė į pareiškėjo galimybes įsigyti naujus namus. Teismas konstatavo, kad nacionaliniai teismai neužtikrino teisingos pusiausvyros tarp pareiškėjo teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ir konkuruojančio viešojo intereso bei už pareiškėjo patirtą žalą priteisė sumą, kuri buvo kelis kartus mažesnė už jo buto rinkos vertę ieškinio pareiškimo nacionaliniams teismams metu ir buvo nepakankama panašiam butui įsigyti, todėl užkrovė pareiškėjui pernelyg didelę individualią naštą. Atsižvelgiant į tai, Teismas pripažino Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą.

       

      Pareiškėjas reikalavo 11 580 eurų turtinei žalai atlyginti, teigdamas, kad nurodyta suma atitiko buto rinkos vertę 2007 m. lapkričio mėn. (ieškinio pareiškimo dieną), atskaičiavus skolą už pareiškėjui suteiktas komunalines paslaugas ir nacionalinių teismų jam priteistą sumą. Pareiškėjas taip pat reikalavo 28 960 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 690 eurų bylinėjimosi nacionaliniuose teismuose išlaidų. Vyriausybė su pareikštais pareiškėjo reikalavimais nesutiko. Kadangi pareiškėjas patyrė turtinę žalą dėl nustatyto Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimo, Teismas priteisė pareiškėjui 11 580 eurų turtinės ir 6 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų Teismas patenkino visa apimti, priteisdamas jam 690 eurų.

       

      Teismo sprendimas byloje Šidlauskas prieš Lietuvą

    Atgal