• Teismas nenustatė Konvencijos pažeidimo dėl naujagimio mirties tyrimo

    • 2017 m. liepos 11 d. buvo paskelbtas sprendimas byloje Mardosai prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42434/15), kuriame nebuvo nustatytas Konvencijos 2 straipsnio procesinių garantijų pažeidimas, įvertinus tai, kad nepaisant baudžiamojo proceso dėl pareiškėjų naujagimės dukros mirties aplinkybių nutraukimo suėjus senaties terminams, pareiškėjai sėkmingai pasinaudojo gynybos priemonėmis civiline tvarka.

       

      V. Mardosienei buvo dirbtinai skatinamas gimdymas Jurbarko ligoninėje, pareiškėjų dukra gimė atlikus cezario pjūvį, kai buvo pastebėta, kad vaiko tonusai yra labai silpni. Mergaitė buvo gaivinama ir skubiai išvežta į Kauno klinikas kur praėjus kelioms dienoms mirė.

       

      Pareiškėjai nacionaliniuose teismuose siekė įrodyti, kad jų naujagimė dukra mirė dėl pareiškėjos V. Mardosienės netinkamos priežiūros gimdymo metu ir netinkamos medicininės pagalbos gaivinant jų naujagimę dukrą. Strasbūro teismui pareiškėjai skundėsi dėl netinkamo jų dukros mirties aplinkybių tyrimo baudžiamojoje byloje. Pareiškėjams kreipusis į prokuratūrą, ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas) dėl medikų veiksmų gimdymo metu buvo pradėtas, kaltinimai baudžiamojoje byloje buvo pareikšti gimdymą priėmusiai akušerei-ginekologei, tačiau ikiteisminis tyrimas net kelis kartus buvo nutraukiamas, nenustačius nusikaltimo požymių, ir vėl atnaujinamas, galiausiai baudžiamasis procesas buvo nutrauktas suėjus senaties terminams.

       

      Konvencijos 2 straipsnis valstybes įpareigoja imtis tinkamų priemonių apsaugoti jos jurisdikcijoje esančių asmenų gyvybes, taip pat ir sveikatos apsaugos srityje. Todėl valstybės pozityvios pareigos reikalauja numatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį gydymo įstaigos, viešos ar privačios, būtų įpareigotos imtis tinkamų priemonių savo pacientų gyvybėms apsaugoti. Šios pozityvios pareigos taip pat reikalauja valstybes užtikrinti, kad pacientų mirties priežastys būtų veiksmingai nustatytos ir kalti asmenys būtų patraukiami atsakomybėn. Šios procesinės pareigos reikalauja ne rezultato, bet imtis tinkamų priemonių. Šiuo požiūriu svarbu paminėti, kad Teismas yra nurodęs, jog Konvencija nesuteikia teisės patraukti asmenis būtent baudžiamojon atsakomybėn. Specifinėje medicininio aplaidumo srityje procesinės pareigos gali būti įvykdomos, jei valstybės teisės sistema numato galimybę aukoms pasinaudoti civilinėmis teisinės gynybos priemonėmis atskirai, arba kartu su baudžiamosiomis priemonėmis, įgalinančiomis nustatyti medikų atsakomybę bei suteikti tinkamą žalos atlyginimą. Bylose, susijusiose su galimu medikų aplaidumu/neatsargumu procesinės garantijos reikalauja greito ir operatyvaus mirties aplinkybių tyrimo, siekiant užtikrinti veiksmingą prevenciją, greitas tyrimas tokiais atvejais yra svarbus visų medicininių paslaugų gavėjų saugumui.

       

      Nagrinėdamas šią bylą pagal savo praktikoje išvystytus principus, Teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas, trukęs 4 metus ir 9 mėnesius, tęsėsi per ilgai ir jo metu buvo keletas laikotarpių, kurių bendra trukmė buvo pusantrų metų, valstybės institucijos nieko nedarė, o likusį laiką tyrimas buvo atliekamas lėtai. Be to, Teismas priminė, kad tyrimo trukmės negali pateisinti dideli specialistų bei ekspertų darbo krūviai. Teismui ypatingą susirūpinimą sukėlė tai, kad teisėsaugos institucijos itin ilgai nepersiuntė ekspertams teismo nutarties dėl papildomos ekspertizės dėl ko užtruko tyrimas. Byla teismą pasiekė kai iki senaties termino buvo likę vos šiek tiek daugiau nei mėnuo, todėl, EŽTT manymu, baudžiamasis procesas dėl pareiškėjų naujagimės dukters mirties aplinkybių tyrimo negali būti laikomas veiksmingu Konvencijos 2 straipsnio požiūriu.

       

      Tačiau šioje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjų dukra mirė ne dėl tyčinių veiksmų, todėl dėl galimo medicininio aplaidumo Konvencijos požiūriu teisės į gyvybę procesinė apsauga galėjo būti užtikrinama nebūtinai vien tik įgyvendinant baudžiamąsias priemones, ją galėjo užtikrinti ir medikų civilinė atsakomybė. Dar bevykstant baudžiamajam procesui, pareiškėjai pateikė civilinį ieškinį prieš Jurbarko ligoninę, kurį nacionaliniai teismai tenkino iš dalies. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu sprendimus nutraukti tyrimą iš esmės sąlygojo tai, kad ekspertai nenustatė tiesioginio priežastinio ryšio tarp medikų veiksmų bei pareiškėjų dukters mirties, kadangi tėvams atsisakius skrodimo nebuvo pakankamai medicininių duomenų. Tačiau civilinėje byloje nacionaliniai teismai nurodė, kad civilinei atsakomybei pakanka ir netiesioginio priežastinio ryšio, todėl ligoninės atsakomybė buvo nustatyta ir pareiškėjams buvo priteistas žalos atlyginimas. Kiekvienam iš pareiškėjų priteista po 40 000 Lt (atitinka 11 584,80 Eur) neturtinei žalai atlyginti bei po 2 580 Lt (atitinka 747,22 Eur) kapo sutvarkymo išlaidoms atlyginti, V. Mardosui taip pat buvo priteista 1 556,62 Lt (atitinka 450,54 Eur) negautoms pajamoms atlyginti. EŽTT manymu, šis žalos atlyginimo dydis yra suderinamas su Konvencijos standartais.

       

      Atsižvelgdamas į civilinės teisės suteiktą teisės į gyvybę apsaugą nacionalinėje teisėje, Teismas nenustatė Konvencijos 2 straipsnio pažeidimo.

       

      Pažymėtina, kad bylą nagrinėjusios 7 teisėjų kolegijos sprendimas nebuvo vienbalsis. Keli teisėjai pateikė atskirąją nuomonę. Teisėjų manymu, šioje byloje peticija turėjo būti paskelbta nepriimtina, kadangi civilinės teisės tvarka suteikus veiksmingą procesinę apsaugą pareiškėjai prarado „aukos“ statusą Konvencijos 34 straipsnio požiūriu. Teisėja I. Motoc papildomai savo atskirojoje nuomonėje nurodė, kad jos manymu, peticija turėjo būti pripažinta nepriimtina, o paskelbus peticiją priimtina, Teismas turėjo nustatyti Konvencijos 2 straipsnio pažeidimą, kadangi nacionaliniai teismai nagrinėjo tik materialų teisės į gyvybę aspektą ir visai nenagrinėjo procesinių teisės į gyvybę garantijų.

       

       

       

      Teismo sprendimas byloje Mardosai prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal