• Teismas nustatė teisės į nuosavybės apsaugą pažeidimą savavališkų statybų kontekste

    • Teismas priėmė sprendimą byloje Puišys prieš Lietuvą (Nr. 58166/18), kuriuo konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintos teisės į nuosavybės apsaugą pažeidimą.

       

      Remdamasis Konvencijos 6 straipsniu (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu pareiškėjas skundėsi dėl to, kad byloje dėl savavališkų statybų priimtais teismų sprendimais buvo neteisingai apribotos jo nuosavybės teisės. Teismams konstatavus, kad pareiškėjo gyvenamasis namas pastatytas ne vietoje, ir įpareigojus pareiškėją parengti techninį projektą bei gauti statybą leidžiantį dokumentą, atitinkantį teritorijų planavimo dokumentą, o vėliau pagal tai rekonstruoti namą, nuardant stoginę su kolonomis, pareiškėjas Europos Žmogaus Teisių Teismui skundėsi, kad statybos buvo vykdomos pagal valdžios institucijų išduotus atitinkamus leidimus ir planavimo dokumentus, ir kad jam neturėjo tekti našta dėl valdžios institucijų padarytų klaidų.

       

      Šioje byloje Teismas vertino, ar buvo ribojama pareiškėjo teisė netrukdomai naudotis nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme, atsižvelgiant į tai, kad nacionaliniai teismai nustatė, kad jo namas pastatytas pažeidžiant nacionalinės teisės aktus.

       

      Teismas sutiko su Vyriausybės argumentais, kad pareiškėjo teisė netrukdomai naudotis nuosavybe buvo ribojama įstatymų nustatyta tvarka ir siekiant teisėto tikslo. Vis dėlto, Teismo nuomone, ribojimas nebuvo proporcingas siekiamam tikslui.

       

      Pirma, Teismas nurodė, kad civilinę bylą nagrinėjęs nacionalinis teismas deramai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad prokuratūros ieškinyje remtasi neteisingomis žemės sklypo, kuriame pastatytas gyvenamasis namas, koordinatėmis. Vyriausybės argumentas, kad koordinačių skirtumas buvo nežymus, todėl net taikant kitas koordinates pareiškėjas nebūtų galėjęs statyti namo dalies (stoginės su kolonomis) toje vietoje, kur pastatė, buvo atmestas. Šiuo požiūriu Teismas pabrėžė, kad byloje esantys prieštaringi argumentai dėl sklypo koordinačių turėjo būti ypač išsamiai vertinami nacionalinio teismo, siekiant išsklaidyti abejones dėl duomenų, kuriais remiamasi byloje, tikslumo.

       

      Antra, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ilgą laiką patyrė netikrumą dėl jo gyvenamojo namo teisėtumo, nes prokuratūros ieškinys pateiktas teismui 2010 metais, o galutinis teismo sprendimas priimtas 2018 metais. Taigi civilinis procesas byloje truko daugiau nei 8 metus, o galutinis sprendimas byloje priimtas po daugiau nei 10 metų nuo to laiko, kai gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti. Teismas, sutikdamas su Vyriausybės argumentu, kad byla buvo sudėtinga, vis dėlto pabrėžė, kad nacionalinės institucijos neveikė pakankamai skubiai ir stropiai – prokuratūra kelis kartus pildė civilinį ieškinį, tai užtruko net metus laiko, be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas grąžino bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių.

       

      Galiausiai, primindamas savo gausiai išplėtotą praktiką, vertinant interesų pusiausvyrą bylose dėl savavališkos statybos bei nuosavybės teisių ribojimo, Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui neturi tekti našta dėl valstybės institucijų padarytų klaidų. Kadangi pagal nacionalinę teisę nėra galimybės įteisinti gyvenamąjį namą tokį, koks jis yra šiuo metu (t.y. reikia nuardyti stoginę su kolonomis), būtų neteisinga rekonstrukcijos kaštus perkelti vien pareiškėjui – ši našta turėtų būti padalinta institucijoms, kurios prisidėjo prie esamos situacijos. Be to, Teismas pažymėjo, kad šios bylos kontekste nebūtų teisinga reikalauti, kad pareiškėjas atliktų dar kokius nors papildomus namo rekonstrukcijos darbus, nesusijusius su stogine ir kolonomis.

       

      Apibendrindamas išdėstytus argumentus, Teismas konstatavo, kad šioje byloje nacionalinės valdžios institucijos neužtikrino tinkamos interesų pusiausvyros tarp pareiškėjo nuosavybės teisių ir viešojo intereso, todėl dėl jų padarytų klaidų pareiškėjui tenka asmeninė ir pernelyg didelė našta.

       

      Šioje byloje Teismas pareiškėjui priteisė jo prašomą 1000 eurų kompensaciją, patirtą už neturtinę žalą, bei 8 500 eurų bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms atlyginti, nors pareiškėjas reikalavo beveik 17 000 eurų. Teismas pareiškėjui nepriteisė jo reikalautų 9 000 eurų turtinei žalai atlyginti.

       

      Teismo sprendimas byloje Puišys prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal