• Vyriausybei perduotos 3 bylos dėl tariamų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo procese

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) Lietuvos Respublikos Vyriausybei perdavė peticijas, kuriose pareiškėjai skundžiasi dėl netinkamos jų teisių apsaugos nuosavybės teisių atkūrimo kontekste (toliau žr. Kavaliauskas ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 51752/10); Lavrenov ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 15202/11), Špakauskas prieš Lietuvą (Nr. 54909/13).

       

      Byloje Kavaliauskas ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 51752/10) pareiškėjai skundžiasi dėl piniginės kompensacijos už gyvenamojo namo dalį apskaičiavimo momento ir bendros nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmės. 1991 m. L. N. (kurios įpėdiniai yra pirmasis ir antrasis pareiškėjai), trečiasis pareiškėjas ir ketvirtoji pareiškėja pateikė prašymą Lietuvos valdžios institucijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą. Jų prašymu 1995 m. priimtas potvarkis grąžinti gyvenamojo namo dalį. 1996 m., remiantis L.N., trečiojo ir ketvirtosios pareiškėjų prašymu priimtas sprendimas dėl piniginės kompensacijos už likusią gyvenamojo namo dalį. Kadangi tuo metu pagal pakeistą LR įstatymą „Dėl piliecių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ piniginė kompensacija turėjo būti apskaičiuojama atsižvelgiant į gyvenamojo namo rinkos vertę, bet dar nebuvo aiški metodika, pagal kurią nustatoma turto rinkos vertė, šiame 1996 m. sprendime buvo pažymėta, kad nustatyta piniginė kompensacija yra tik dalinė, o likusi kompensacijos dalis bus išmokėta, kai bus apskaičiuota gyvenamojo namo dalies vertė rinkos kainomis pagal specialią metodiką. Paaiškėjus metodikai dėl turto rinkos vertės nustatymo, 2008 m. nacionalinė institucija priėmė įsakymą, pagal kurį likusi kompensacijos dalis buvo apskaičiuota 1996 m. (t. y. sprendimo atkurti nuosavybės teises į namo dalį išmokant piniginę kompensaciją priėmimo) rinkos kainomis. Būdami nepatenkinti tuo, kad gyvenamojo namo dalies turto vertė nustatyta būtent remiantis 1996 m., o ne 2008 m. (likusios kompensacijos dalies išmokėjimo) rinkos kainomis, L.N., trečiasis pareiškėjas ir ketvirtoji pareiškėja kreipėsi į teismą, 2010 m. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT) panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimo dalį dėl kompensacijos perskaičiavimo. Siekdamas išvengti asmenų nepagrįsto praturtėjimo ir atsižvelgdamas į tai, kad neišmokėtos piniginės kompensacijos buvo indeksuojamos, bei į tai, kad asmenys įgyja teises į kompensaciją būtent nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises (o, minėta, toks sprendimas buvo priimtas būtent 1996 m.), LVAT nustatė, kad namo dalies rinkos vertė turi būti nustatoma remiantis 1996 m., o ne 2008 m. rinkos kainomis. Šioje byloje Teismas vertins, ar buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga), atsižvelgiant į už namo dalį pareiškėjams sumokėtos kompensacijos apskaičiavimo būdą ir nuosavybės teisių atkūrimo proceso užbaigimo bendrą trukmę.

       

      Byloje Lavrenov ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 15202/11) pareiškėjai, A.L. teisių perėmėjai, skundžiasi dėl to, kad jų nuosavybės teisės iki šiol neatkurtos ir jie negali gauti kompensacijos. Taip pat jie skundžiasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmės. 2003 m. buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A.L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1 500 kv.m. žemės sklypą Vilniuje. 2004 m. pareiškėjai buvo informuoti, kad vadovaujantis nacionaline teise A.L. žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl ji negalėjo būti grąžinama natūra, nuosavybės teisės turi būti atkuriamos kitais įstatyme numatytais būdais. 2006 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjų prašymą įpareigoti apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra. Nacionalinis teismas pastebėjo, kad pareiškėjai neginčijo norimos susigrąžinti žemės priskyrimo valstybės išperkamai, o nenuginčijus minėtos žemės priskyrimo valstybės išperkamai, nėra pagrindo įpareigoti apskrities viršininko priimti sprendimą grąžinti šią žemę pareiškėjams. Vėliau pareiškėjai dar kartą kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises į ginčijamą žemę. LVAT nustatė, kad pareiškėjų reikalaujamas atlyginimas už valstybės išperkamą žemę sumokant žemės rinkos vertės dydžio kompensaciją nėra numatytas nacionalinėje teisėje, todėl nėra pagrindo įpareigoti apskrities viršininko administracijos sumokėti tokio dydžio kompensacijos. Tačiau LVAT pažymėjo, kad pareiškėjai, teisės aktų nustatyta išreiškę savo valią, turi teisę pasirinkti nacionalinėje teisėje numatytą piniginę kompensaciją. Vėliau pareiškėjai kreipėsi į nacionalinę instituciją, prašydami arba suteikti lygiavertį žemės plotą arba išmokėti piniginę kompensaciją. 2015 m. pareiškėjai gavo apskrities viršininko administracijos atsakymą, kad piniginė kompensacija bus išmokėta vėliau (nes Vyriausybė neskyrė lėšų šiam tikslui); perduoti lygiavertį žemės plotą Vilniaus mieste nėra galimybės. Šioje byloje Teismas vertins, ar buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų nuosavybės teisės į žemę iki šiol neatkurtos ir jie negali gauti kompensacijos už ją; taip pat atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo proceso užbaigimo bendrą trukmę.

       

      Byloje Špakauskas prieš Lietuvą (Nr. 54909/13) pareiškėjas K. Špakauskas skundžiasi dėl to, kad nacionaliniai teismai atėmė iš jo ir jo sutuoktinės L.Š. žemės sklypą, net negrąžinus jiems už sklypą sumokėtų pinigų. 1998 m. nacionalinės valdžios institucijos atkūrė nuosavybės teisės trečiajam asmeniui M.G. į jo mirusios sutuoktinės tėvui priklausiusį žemės sklypą. Mirus M.G., jo sutuoktinė P.G. paveldėjo šį žemės sklypą ir 2009 m. pardavė jį pareiškėjui K. Špakauskui ir jo sutuoktinei L.Š. Nustatę, kad nuosavybės teisės į ginčijamą žemės sklypą, priklausiusį M.G. mirusios sutuoktinės tėvui, atkurtos M.G. neteisėtai (nuosavybės teisių atkūrimo metu M.G. jau buvo sudaręs santuoką su kita moterimi, P.G., taigi pagal nacionalinę teisę M.G. nepateko į subjektų, kuriems gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į jų mirusių sutuoktinių nuosavybę, ratą), nacionaliniai teismai pripažino negaliojančia pirkimo-pardavimo sutarties dalį, pagal kurią P.G. perleido ginčijamą žemės sklypą pareiškėjui ir jo sutuoktinei L.Š., bei taikė restituciją, nustatę, kad žemės sklypas grąžintinas valstybei. Buvo pripažinta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė buvo nesąžiningi įgijėjai, todėl nacionalinėje teisėje nustatytos garantijos sąžiningiems įgijėjams nėra taikomos. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė žinojo, kad vyko ginčas dėl P.G. paveldimo žemės sklypo (pareiškėjo sutuoktinė L.Š. buvo M.G. anūkė; pareiškėjas atstovavo P.G. nacionaliniame teisme byloje dėl ginčijamo žemės sklypo paveldėjimo, kurios metu buvo išsakyti suinteresuotų asmenų prieštaravimai dėl paveldimo turto). Šioje byloje Teismas vertins, ar iš pareiškėjo buvo atimtas žemės sklypas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio požiūriu ir, jeigu taip, ar toks įsikišimas buvo pateisinamas pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį, konkrečiai atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas buvo grąžintas valstybei nesumokėjus jokios kompensacijos pareiškėjui.

       

    Atgal