Žinot, kai pagalvoju apie tai, kiek žmonių tyliai kenčia darbe – ne todėl, kad nežino savo teisių, o todėl, kad tiesiog bijo ką nors pasakyti – darosi liūdna. Ypač kai kalba eina apie sveikatą. Nes vienas dalykas, kai viršininkas nepakelia atlyginimo ar priverčia dirbti viršvalandžius, bet visai kitas – kai dėl darbo sąlygų pradedi sirgti, o darbdavys tiesiog užsimerkia.
Pabandysiu papasakoti, kaip iš tikrųjų atrodo ta apsauga, kurią turi kiekvienas darbuotojas, ir ką realiai galima daryti, jei jauti, kad darbdavys elgiasi nesąžiningai sveikatos klausimais.
Kas iš tikrųjų priklauso pagal įstatymą
Lietuvoje darbo kodeksas ir darbuotojų saugos bei sveikatos įstatymas nustato gana aiškias taisykles. Darbdavys privalo užtikrinti saugias darbo sąlygas – tai ne gražus pažadas, o teisinė pareiga. Jei darbas susijęs su kenksmingais veiksniais (chemikalai, triukšmas, sunkus fizinis krūvis, ilgas darbas prie kompiuterio), darbdavys turi:
- atlikti rizikos vertinimą darbo vietoje;
- aprūpinti tinkamomis apsaugos priemonėmis;
- organizuoti privalomus sveikatos patikrinimus;
- informuoti darbuotoją apie galimus pavojus.
Skamba paprastai, tiesa? Bet praktikoje daug kas šitų dalykų tiesiog ignoruoja. Ypač mažesnėse įmonėse, kur „visi žino visus” ir niekas nenori kelti bangų.
Kada situacija jau kvepia pažeidimu
Yra keli ženklai, kurie turėtų užsidegti kaip raudona lemputė. Jei darbdavys:
- atsisako duoti apsaugos priemones (kaukes, pirštines, ausines) ir sako „tvarkykis pats”;
- verčia dirbti nesant tinkamai apmokytam saugai;
- ignoruoja skundus dėl blogos savijautos ar nuolatinio streso;
- bando „užčiaupti” po traumos darbe, siūlydamas neregistruoti incidento;
- atleidžia ar spaudžia po to, kai pranešei apie sveikatos problemą,
– tai jau nebe „toks darbdavys pasitaikė”, o realus teisės pažeidimas, ir tu turi teisę reaguoti.
Ką realiai daryti, kai jauti spaudimą
Čia dažniausiai žmonės sustoja, nes nežino nuo ko pradėti. Pasidalinsiu keliais praktiniais žingsniais, kurie tikrai veikia.
1. Fiksuok viską raštu. Susirašinėjimai, el. laiškai, net paprasti pokalbiai Messenger’yje – visa tai gali tapti įrodymu. Jei viršininkas žodžiu liepia dirbti be apsaugos priemonių, parašyk jam žinutę: „Ar galėtumėte patvirtinti, kad…” – ir turėsi juodu ant balto.
2. Nebijok kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją. Daug kas galvoja, kad tai kažkoks paskutinis, dramatiškas žingsnis. Bet iš tikrųjų tai gana įprastas ir anoniminis būdas pranešti apie pažeidimus. Inspekcija gali atlikti patikrinimą, ir darbdavys net nebūtinai sužinos, kas skundėsi.
3. Kreipkis į gydytoją ir fiksuok sveikatos pablogėjimą. Jei jauti, kad darbas kenkia sveikatai – galvos skausmai, nemiga, nuolatinis stresas, alerginės reakcijos – eik pas gydytoją ir prašyk, kad viskas būtų užfiksuota medicininėje istorijoje. Tai vėliau gali tapti svarbiu argumentu.
4. Pasidomėk profesine sąjunga. Skamba senamadiškai, bet profesinės sąjungos vis dar gali padėti – ypač kai reikia kolektyvinio balso, o ne vieno žmogaus baimingo šnabždesio.
5. Nesutik su „savanorišku” atsistatydinimu. Jei jauti spaudimą pačiam parašyti prašymą atleisti, sustok. Tai dažnai bandymas išvengti atsakomybės. Geriau pasikonsultuok su teisininku prieš pasirašydamas bet ką.
Kai baimė stipresnė už teises
Realybė tokia, kad daugelis žmonių tyli ne todėl, kad nežino teisių, o todėl, kad bijo prarasti darbą. Ypač jei šeimoje vienas maitintojas, jei rinkoje darbo trūksta, jei tiesiog pavargęs kovoti. Suprantu tą baimę. Bet verta prisiminti – įstatymas gina tave nepriklausomai nuo to, kiek darbdavys „geras” ar „reikalingas”.
Ir dar vienas dalykas: nesąžiningas darbdavys retai apsiriboja vienu žmogumi. Jei tu kenti tyliai, tikėtina, kad ir kolega šalia kenčia tą patį. Kartais užtenka vieno drąsesnio žingsnio, kad situacija pradėtų keistis visiems.
Tavo sveikata – ne derybų objektas
Jei ką ir norėčiau, kad įsimintumėte iš šito teksto, tai štai: sveikata nėra tai, ką galima „iškeisti” į darbo vietą, gerą atlyginimą ar viršininko malonę. Įstatymai egzistuoja būtent tam, kad apsaugotų nuo situacijų, kur darbdavys bando sutaupyti tavo sąskaita.
Taip, kartais baisu. Taip, kartais atrodo, kad lengviau patylėti. Bet kiekvienas žingsnis – ar tai būtų paprastas el. laiškas su prašymu patvirtinti darbo sąlygas, ar skambutis į darbo inspekciją – yra tavo būdas pasakyti: aš vertas saugios darbo vietos. Ir tai, beje, visai ne per daug prašyti.
